„Viešpats Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins“ (Pr 2, 19)

Senovėje vardai atspindėdavo gyvūno, daikto ar žmogaus paskirtį ar prigimtį. Todėl šią ištrauką iš biblijos reiktų suprasti gilesne prasme – žmogus privalėjo apibudinti gyvūnų paskirtį pasaulyje. O tam reikėjo suprasti viso pasaulio sandarą, nes viskas pasaulyje susiję. Be to vardai yra beprasmiai, jei nėra to, kas juos ištars. Kitaip tariant, vardai sudarė ryšį žmogaus su pasauliu, nes be žmogaus nebūtų kam vadinti ir nebūtų kam atsiliepti į savo vardą. Reikia dar pastebėti vieną niuansą – ne Dievas suteikė vardus visiem pasaulio gyventojams, o leido tai padaryti žmogui. Kitaip tariant, žmogus buvo laisvas nustatant visko kas gyva pasaulyje paskirtį ir savo santykius su jais. Žmogus tapo kūrėju, nes buvo laisvas kuriant pasaulio paskirtį ir savo santykius su juo. Bet tuo pačiu ant jo pečiu gulė didelė atsakomybė už sukurtą pasaulį, nes Dievas leido nustatyti savo kūrinių paskirtį nekeliant jokių sąlygų. Kitaip tariant žmogus galėjo pats nustatyti santykius su pasauliu – net destruktyvius sau ir aplinkai. Tokiu būdu Dievas davė žmogui paskirtį – pažinti pasaulį, suprasti jo sandarą ir tobulinti, tuo pačiu tobulinant ir save.

Nuvalkiota ir visų suprantama sąvoka, kuri niekam nekelia klausimų. Laisvė – tai kai niekas nestovi už nugaros su automatu, kai gali judėti kur nori ir daryti ką nori. Raktinis žodis čia yra NORI. Būtent nepatenkinti norai ar poreikiai sudaro nelaisvės esmę. Kai negalime gyventi kaip norime mes jaučiamės nelaisvėje. Todėl pavyzdžiui musulmonų moterys gyvena po vyrų priespauda iš europietiškų pažiūrų taško, o pačios moterys musulmonės jaučiasi laimingos. Kol emancipuotos europietės joms nepaaiškina kad yra kitaip. Tada atsiranda norai ir poreikiai kurių ankščiau nebuvo ir ta pati situacija iš laimės tampa nelaisve. O pasikeičia tik požiūris į aplinką, aplinka gi lieka ta pati. Arba senovės etiketai ar aprangos stiliai dabar atrodo suvaržantys, o tada buvo priimtini.
Bet atsiranda kita medalio pusė – kuo daugiau laisvės, tuo daugiau interesų susikirtimo taškų atsiranda ir konfliktinių situacijų tarp žmonių. Tuo daugiau taisyklių reikia reguliuoti santykius tarp žmonių ir spręsti tas konfliktines situacijas. Elementarus pavyzdys – visi nori būti turtingi. Bet būti turtingam reiškia kad kažkas turi gyventi skurde, nes kitaip žodis “turtingas” netenka prasmės. O iš kitos pusės – apetitas kyla valgant ir turtingumas skatina gobšumą. Tokiu būdų prie pačių palankiausių sąlygų nepakaktų visų pasaulio resursų patenkinti kiekvieno žmogaus visus norus. O nepatenkinti norai reiškia nelaisvę. Išeina, kad visi žmonės laisvi būti negali, gali tik išrinktieji? Bet ar jie iš tikrųjų laisvi?
Yra toks filmas “Surrogates” 2009 metų apie ateitį, kai žmonės pradės naudoti robotus vietoj savo kūnų dėl fizinių pranašumų. Pačių gi žmonių gyvenimas susidarys iš elementariausių poreikių patenkinimo tam kad kuo greičiau pasinerti į fantastinį iliuzijų pasaulį…. Ateities vizija? O argi automobiliai dabar neatstoja žmonių kojų, kompiuteriai – smegenų o automatai rankų? Atimkim juos ir mes luošiai. Kitaip tariant kuo labiau palengvinam sau gyvenimą “ramsčiais”, tuo labiau atrofuojasi mūsų sugebėjimas išgyventi be jų. Tuo labiau tampam priklausomi nuo jų. Kitaip tariant kaip naminiai gyvūnai tapo priklausomi nuo žmogaus ir negalėtų išgyventi be žmonių pagalbos – taip žmonės nebeišgyventų be savo išradimų.
Bet čia prasideda įdomiausia dalis. Nei vienas žmogaus išradimas neatsiranda savaime. Visus juos reikia pagaminti, išrasti. Gaunasi, kad žmogus yra pasmerktas gaminti savo “ramsčius” tam kad išgyventi. Tik bėda tame, kad ekonomikos savybė yra ta, kad ji stabili tik augimo procese. Kitaip tariant tam, kad žmonių visuomenės sociumas gyventų gerai – žmonės turi vartoti vis daugiau, naudoti vis daugiau išradimų ir vis labiau būti priklausomi nuo savo išradimų. Gaunasi uždaras ratas, kuriame žmogus vis labiau įsisuką į savo veikos pinkles – tam kad vartoti daugiau, turi daugiau gaminti, tam kad gaminti – daugiau dirbti. Ir visa tai kad gyvenimas taptu lengvesniu??? Situacija primena anekdotą apie negrą sėdintį po palme, prie kurio prieina europietis ir pradeda aiškinti koks negras kvailas kad sėdi po palme ir nieko neveikia. Juk galima nuskinti kokosą, parduoti, už tuos pinigus pasamdyti žmones kurie skintu kokosus ir pardavinėtų… O pačiam galima būtų sėdėti ir nieko neveikti. Į ką negras atsakė – “Kam šitas cirkas, juk aš ir taip nieko neveikiu”.
Gaunasi kad mūsų gyvenimas susideda iš daiktų kuriuos turime. Ir kuo daugiau jų turime, tuo labiau nuo jų priklausome arba tuo labiau jie mus riboja. Dar būdamas studentu pastebėjau, kad ubagas yra laisvesnis už turtuolį, nes gali tiesiog atsisėsti pievelėje ar šaligatvyje, gali eiti į betkurį miesto kvartalą nebijodamas dėl savo saugumo, nes iš jo ir taip nėra ko atimti. O dabar įsivaizduokime miliardierių su prabangiu kostiumu sėdintį šaligatvyje arba pievelėje… Sakot užtat skurdžių neįleis į prabangų restoraną? O ką ten veikti – atsakysiu aš. Ten savo etiketai varžantys laisvę…
Esmė ta, kad šiuolaikinė visuomenė privalo skatinti požiūrį, kad kuo daugiau turi pinigų – tuo laisvesnis gali būti. Kitaip žmonės nesiveržtų kuo daugiau turėti ir ekonomika sugriūtų.
Visi žino apie pavlovo refleksą, pavadinta mokslininko Pavlovo vardu. Jis įrodė, kad jei šuniui ilgesnį laiką duoti maistą kai užsidega lemputė, tai vėliau uždegus lemputę šuniui išsiskiria seilės net jei maisto neduoti. O dabar prisiminkim prie ko mus pratino nuo pat vaikystės? Jei turi pinigų – gali sau leisti tai, ko nori. Kitaip tariant pinigai – norų išpildymas. O laisvė ir yra būtent galimybė patenkinti norus. Kitaip tariant mus pratino prie reflekso: pinigai – laisvė.
Tačiau čia tik materialinė laisvės išraiška. Tikroji laisvė su materialiniais dalykais nesurišta. Panašiai kaip sergantis žmogus vienodai kentės kaip paauksuotuose pataluose taip ir ant šiaudų, taip ir laisvas žmogus gali būti tiek turtingas, tiek vargšas. Esmė ne piniguose, o sąmonėje. Pavlovo refleksai įsišakniję daug giliau į mūsų sąmonę nei mes įsivaizduojame. Mus įpratino pirkti per išpardavimus daiktus, kurių mums niekada neprireiks tik todėl kad joms didžiulės nuolaidos. Įpratino gaudyti malonumą perkant ir leidžiant pinigus. Mes neįsivaizduojame gyvenimo be televizoriaus ar mobilaus telefono – įsijungti TV grįžus namo ar įsikišti mobilų į kišenę išeinant iš namų tapo įprastu veiksmu, apie kurį mes net nesusimąstom. Dabar grožis siejamas su kosmetika, sveikata su vaistais. Mes liūdime praradę pinigus ir džiaugiamės juos uždirbę. Mes pinigus tapatinam su galimybėmis ir laisvės praplėtimu. O kaip dėl laiko, kurį prarandam uždirbdami tuos pinigus? Juk pinigai nesugrąžins parduoto gyvenimo laiko ir galimybių kuriuos praleidome uždirbdami pinigus.
Bet svarbiausias ir sunkiausiai paaiškinamas laisvės apribojimo aspektas tai pojūčių ribojimas materialiniais dirgikliais. Kitaip tariant kaip Pavlovo šunys mes mokomi atitinkamai reaguoti į atitinkamas situacijas. Mes pratinami prie daiktų ir pojūčių kaip narkomanai prie narkotikų tam kad vėliau nebegalėtume be jų apseiti. O juk narkomaną nebūtina įkalinti kad jis būtų nelaisvėje. Užtenka turėti tai ko jam reikia.
Jau dabar pripažistama, kad kompiuterinių žaidimų priklausomybė ezistuoja. Jie tiesiog tapo priklausomi nuo adrenalino ir pojūčių, kurių gyvenimas negali jiems suteikti. Bet ar tikrai negali? Galbūt realiame gyvenime ir negalima gatvėje šaudyti į praeivius, bet ar būtina tą daryti kad pajusti tai, ką jaučia žaidėjas? Prisiminkim savo vaikystę ir ryškiausius įspudžius iš tų laikų. Dabar tos situacijos galbūt nesukeltų jokių emocijų arba tikrai ne tokias riškias kaip tada. Kas pasikeite? Tiesiog mes išgyvenom nuo to laiko žymiai stipresnius pojūčius, todėl tas kas mus jaudino vaikystėje nublėsta.
Kai tą suprantame, lengva suprasti ir tai, kad vaiką padaryti laimingu žymiai vengviau. Bet laimę pajusti galima skirtingai. Galima justi laimę įsimylėjus,bėt išblėsus meilei laimės pojūtis dingsta ir mes greičiausiai pradėsim ieškoti naujo meilės objekto kad vėl pajusti laimės akimirkas. Tampame meilės narkomanais. Galima tiesiog vartoti narkotikus ir tada niekas pasaulyje neatstos mums tos cheminės laimės ir nieko daugiau mums nereikės.
Bet niekas nepasako, kad laimė kaip ir kiti pojūčiai neateina su narkotikais ar meilė – tai tik dirgikliai,kurie pažadina laimę mūsų širdyje. Ir kuo stipresnius dirgiklius vartojame,tuo stiresnių reikia. Čia kaip su vaistais nuo skausmo – silpnesni jau nebepadės.
Iš tikrujų vaikystė yra laimingiausias metas žmogaus gyvenime, nes iki laimės reikia tiek mažai. Sotus kūdikis yra laimingesnis negu narkomanas po dozės.
Galima justi laimę tiesiog, savaime. Tam nereikia kazkokios priezasties, dirgiklio – arba priezasti buti laimingam galima rasti betkokia. Kitaip tariant mes “uzprogramuoti” reaguoti atitinkamai i atitinkamus dirgiklius. Bet mes GALIME reaguoti į bet ką visai kitaip, ir vietoj nusiminti, suirzti ar supykti galime apsidžiaugti ir būti laimingi. Ir jei jau taip reikia priezasties – tiesiog todėl, kad galėjo būti blogiau. O jei kas sakys, kad reaguoti į blogas situacijas teigiamai neimanoma arba kad zmones gali įtarti neadekvatu elgesi – tegu. Juk laimė – būtent tai, ką visi vejasi ir pavyti negali. O kontroliavimas savo emocijų (bet ne išorinis, kai jų tiesiog nesimato, o vidinis, kai iš tikrūjų jauti tai, ka jauti) yra vienas iš pagrindinių raktų į laisvę.

Kol žmogus nesuvokia ir nepajaučia, kad jis nėra tik kūnas ar sąmonė kūne – nepavyks pasiekti harmonijos tiek savyje, tiek su aplinka. Dabar tik išrinktieji suvokia, kad viskas yra Vienis. Kitaip tariant, kiekvienas iš mūsų yra dalis didelio organizmo vardu visata. Ir kol mes egoistiškai niokosime savo aplinką siekdami „savo“ naudos – mes tebusim vėžio piktybinės ląstelės griaunančios savo aplinką ir save. Nes nei viena vėžio ląstelė neišgyvens, kai mirs organizmas.

Didžiausia žmonių klaida yra ta, kad žmonės suvienijo dvi sampratas – Dievo ir religijos. Niekas neturi išskirtinių teisiu į Dievybę. Kitaip tariant – jei kas jums sako “tik sekdamas iš paskos mus rasi Dievą” – meluoja. Niekas neturi Dievo meilės šaltinio ir niekas negali uždrausti iš jo semtis.
Kitaip tariant – Dievui nereikia tarpininkų. Jis yra mumyse ir Jis yra mumis. Jis yra viskuo ką mes matom, jaučiam, ką suvokiam. Kitaip tariant – visa visata yra Jis. Todėl kvaila klausti ar Dievas yra. Jei gali klausti – tai ir yra įrodymas.
Taigi, antra didžiausia klaida yra ta, kad žmonės atskyrė save nuo Dievo – mes gyvenam čia, žemėje, o Jis kažkur – danguje, rojuje, bažnyčioje – bet ne ten kur aš. Todėl liepiama “ateiti pas Dievą” į šventyklą, melstis keliant rankas į dangų bandant taip priartėti prie Dievo.
Dalis žmonių netiki, kad Dievas yra. Mokslas bando įrodyti, kad pasaulis atsirado savaime, atsitiktinumo tvarka. Yra netgi “Begalinio beždžionių skaičiaus teorema” kuri teigia: „Jei prie spausdinimo mašinėlių pasodintume begalybę beždžionių, tai viena iš jų būtinai atspausdintų kokį nors Viljamo Šekspyro kūrinį“. Tačiau kiekvienas programuotojas pasakys, kad perrinkimo būdu bandant nulaužti kad ir 9 simbolių žodį, sudarytą iš 80 skirtingų simbolių, užtruks apie 370 tūkstančių metų. Ir čia perrenkant kompiuteriu, kurio sparta gali siekti 17 bilionų kombinacijų per valandą! Trumpiausias Šekspyro kūrinys turi virš 200 puslapių, taigi galima drąsiai teigti kad beždžionėms tas užtruktų ilgiau nei egzistuoja pasaulis. O dabar paklauskim biologo – kiek primityviausia ląstelė yra sudetingesnė už Šekspyro kūrinį? Net jei tiesiog schematiškai aprašyti jos santvarką ir funkcionavimą tektų parašyti kur kas storesnę nei 200 puslapių knygą. O net žinant visa tai dar nei vienam mokslininkui nepavyko sukurti dirbtinę ląstelę. Net sudarant palankiausias sąlygas laboratorijose. O ką jau kalbėti apie visą tą unikalų ir nepakartojamą gyvybės mechanizmą, kuris supa mus žemėje. Sumuojant visa tai teigti, kad pasaulis galėjo atsirasti savaime atsitiktinumo tvarka yra absurdas.
Ir ko gi nori iš mūsų Dievas? Visų pirmą tam, kad atsakyti į šitą klausimą reikia ne tik suprasti save, savo prigimtį, pasaulį kuris mus supa ir visatos taisykles, bet ir pajausti visa tai. Nes protas yra pernelyg lėtas ir primityvus kad viską suvokti. Panašiai kaip profesionalus boksininkas nebemąsto apie tai kada ir kaip smūgiuoti – jis JAUČIA, nes mąstyti nebelieka laiko – taip ir pasaulį ir Dieva suvokti neįmanoma. O kai pajusim save kaip dalelę visatos nebeliks klausimo – viskas taps aišku savaime.

Yra posakis, kad žmogus be praeities kaip medis be šaknų. Mes stengiamės žinoti savo istoriją – mokslininkai tyrinėja išlikusius dokumentus, kasinėja kapavietes, visi naujausi atradimai plačiai skelbiami… Tačiau yra keli dalykai, kuriuos reikia prisiminti. Pirma – istorija visada yra subjektyvi. Kitaip tariant jei išliko kokios žinios apie ankščiau gyvenančias kartas – jos buvo rašomos per tų laikų mentaliteto prizmę. Antra – žinios dažnai buvo iškraipomos sąmoningai.

Mūsų laikus vadina žinių era, dar niekada žmonių žinomoje istorijoje beveik kiekvienas žmogus neturėjo tokio plataus priėjimo prie įvairiausios informacijos bet kuria tema. Dar daugiau – mes gyvenam žinių pertekliuje, nes dažniausiai turime suvirškinti tiek informacijos, kad nesugebame jos net suvokti, todėl priimam viską kaip aksiomą, ypač jei žinių šaltinis yra visuomenės pripažintas. Dažnai vieni moksliniai traktatai remiasi kitais, kurie savo ruožtu dar kitais. Taip susidaro informacinė piramidė, kuriai sugriauti tereikia vienos klaidingos aksiomos piramidės pagrinde. Prisiminus apie tai,  jog kažkada nepajudinama tiesa jog žemė plokščia buvo klaidinga – darosi baisu kiek šiolaikiniu tiesų sugrius paaiškėjus jog atraminė tiesa yra melas.
Žinios pačios iš savęs nepadaro nieko protingesniu. Kad ir kiek kištume į kompiuteri informacijos – dirbtinis intelektas iš jos neužgims. Reikia dar suvokti tai, ką žinai. Ir sugebėti tą panaudoti. Su tuo manau visi sutiks. Tačiau kodėl tada šiolaikinėje švietimo sistemoje pagrindinis mokymosi principas yra “magnetofoninis” įrašymas žinių ir jų išgavimas egzaminais ir kitais testavimo metodais? Žinių suvokimas ir žinojimas kur ir kam jas panaudoti jau antraeilis, o dažnai net ignoruojamas dalykas. Todėl kad kitaip nesigauna? Teisingai, su tokiu informacijos srautu nesigaus. Bet kiek procentų žinių pasemtų iš mokyklos ar universiteto naudojame savo darbe ar gyvenime? Išeina visa kita tiesiog bagažas, kuris gal kada nors bus panaudotas? Bet kaip panaudoti, jei mokymo įstaigose mūsų to nemoko. Mokytojais dažniausiai tampa žmonės, kurie nesugeba įsitvirtinti savo profesinėje srityje, ir tik maža dalis iš pašaukimo. Kitaip tariant – tie, kurie patys nesugeba panaudoti savo turimas žinias moko tuos, kuriems tą teks daryti gyvenime. Suvokiant tai supranti, jog viduramžiuose, kai amatų meistras mokė savo terminatorius savo amato buvo žymiai racionalesnis, nes per kartų kartas amato meistriškumas tik augdavo, su patirtimi ir praktika. O kiekviena šiuolaikinė karta išradinėja dviratį iš naujo, nes apie savo amato ypatumus išmoko teoriškai per paskaitas ir praktiškai per trumpą pirmų dienų instruktažą darbe. Tai kuo “žinių era” pranašesnė už viduramžius?
Todėl reikia susimąstyti apie šiuolaikinės švietimo sistemos racionalumą. Ar būtina yra kimšti į galvas tai, ko niekada neprireiks? O gal švietimo sistema turi kitą paskirtį? Jaunas žmogus visada kupinas ryžto, svajonių ir dažnai nusistatęs priešiškai prieš nusistovėjusią tvarką. Jaunas žmogus dar turi “sparnus” ir jėgų kilti. Gal todėl švietimas yra privalomas, o švietimo procesas labiau primena prievolę su smegenų plovimo pakraipom negu žinių įsisavinimo veiksmą. Gal sistemai reikia paklusnių piliečių, kurie pripratę prie “egzaminų” ir nebetiki kad gali būti kitaip?
Kitas aspektas yra žinių išbarstymas. Šiuolaikiniame pasaulyje tiek daug mokslų, kad įvaldyti visus neužteks gyvenimo, o įvaldęs vieną – tepažinsi tokią siaurą pasaulio dalį, kad nieko apie jį nesužinosi. Įsivaizduokime, kad pasaulis yra automobilis. Mūsų užduotis – išmokti vairuoti tą automobilį. Šiuolaikiname žinių pasaluje mes mokomės nagrinėjame kiekvieną automobilio detalę atskirai ir taip nuodugniai, kad kiekvieną iš tų detalių tapo atskiru mokslu. Atsirado “priekinio stiklo molekulinės sandaros” mokslas, “galinio dešinojo rato sukimosi dėsniai”, pulkai mokslininkių ir specialistų, kurie jei “atranda”, kad paspaudus mygtuką užsidega šviesos – skaito didžiuliu mokslo laimėjimu… Tik deja, niekas jau nepamena kam tas automobilis aplamai yra ir ką su juo daryti… Tokiu būdu automobilio vairuoti neišmoksim, o bandydami išsiaiškinti automobilio (pasaulio) paslaptis labai tikėtina kad jį sugriausim.