Kiekvienas žmogus turi gyvenimo tikslą. Svajonę, kurios siekia,dėl kurios dirba ir gyvena. Vieni sąmoningai siekia savo svajonių, kiti tai daro instinktyviai. Vieniems tai milijonas, dėmesys mylimo žmogaus ar karjeros pasiekimai. Kitiems – santaika šeimoje, Dievo garbinimas, ar tiesiog alaus bokalas vakare po darbo prie televizoriaus. Svajones vienija tik tai, jog pasiekus jas mes randam kitas,vardan kurių toliau gyvensim. Ir dažnai galutinis tikslas, kurio taip ilgai siekiame nesuteikia tiek džiaugsmo, kiek įsivaizdavome svajonėse. Bet nesvajoti žmonės negali. Vietoj jų širdyje užgims neviltis, nusivylimas ir depresija.
Mažai žmonių susimąsto vardan ko gyvena. O dar mažiau – ar iš tikrųjų verta gyventi vardan to, dėl ko dirba ir svajoja, ir vardan ko būtų verta. Ar verta puse gyvenimo praleisti darbe, kad kitą pusę praleisti parduotuvėse, prie TV ar tiesiog pramiegoti?…
Yra dar vienas bruožas, svarbiausias, kuris vienija svajones. Visi mes,siekdami savo tikslų įsivaizduojame,kokie būsim laimingi pasiekę jų, o pasiekus džiaugsmas būna kur kas trumpesnis ir mažesnis, negu musu svajonėse. Taigi, visi mes svajojame tiesiog apie Laimę. Tiesiog priemones pasiekti ją skirtingos. Nes galima išmokti užsidirbti milijoną. Ar pasiekti aukštumas karjeroje.. Bet niekas neišmokys būti laimingu. Laimė negali būti pasiekta pinigais. Kitaip milijonieriai nesižudytų.. Laimė nebūtinai gimsta Meilėje, kitaip nebūtu tiek sudužusių širdžių…
Iš tikrųjų vienareikšmiško atsakymo nėra. Laimė gyvena mumyse. Laimingas gali būti ir turtuolis aukso dvare ir varguolis lūšnoje. Yra tik viena sąlyga. Tereikia būti „susitaikusiam“ su savimi ir savo aplinka. Kitaip tariant pasiekus vidinę harmoniją tiek su savimi, tiek su aplinka atsiranda laimės pojūtis. Aukščiausią tos laimės išraiška dar yra vadinama Nirvana.
Tai,kad nirvaną pasiekia išrinktieji yra mitas. Žmogui yra suteikti visi „įrankiai“ laimei pasiekti. Sąžinė, kuri nustato vidinį elgesio kodeksą. Nuojauta (intuicija) ,kuri yra aukštesnė intelekto išraiška, kuri leidžia neanalizuojant faktų sužinoti „rezultatą“. Kūrybingumas (creativity) suteikia mums galimybe ne dirbti, o kurti, kitaip tariant ne kankintis o realizuoti savo potencialus. Žodžiu visa tai, ką šiuolaikiniame pasaulyje stengiamės pakeisti logika ir taisyklėmis.

Kaip jau minėjau, pinigai – tai savivertė mūsų pastangų, darbo ir sugaišto laiko. Kitaip tariant mes savo gyvenimą palaipsniui paverčiame pinigais, kurie iš esmės yra iliuzija. Žmonės net neabejoja, jog be pinigų neįmanoma apsieiti. Nes kaip kitaip nuspręsti kam atiteks meterialinės gerovės, kurias mes gaminame, už jas gaudami pinigus? Šiuolaikiniam žmogui šitas tikrai nėra įmanoma, bet ne dėl to, kad tas yra utopija. Pasikeitus žmonių pasaulėžiūrai ir išvysčius sąmoningumą žmogus sugebės apsieiti be tų moralinių ramsčių – pinigų.
Tačiau dabar, kol šitas dar nėra įmanoma galima panaudoti pinigų jėgą prieš pačią sistemą, kuri juos išrado. Tai pirmas žingsnis jų atsisakyti. Visų pirma reikia suvokti, kad pinigai – tai jėga. Tai ne galimybė kažką nusipirkti, galimybė kažko pasiekti, o jėga, kurios pagalba galima keisti pasaulį. Nes mūsų parduotų gyvenimų produktas yra sistemos varomoji jėga. Ji teka per mūsų pinigines, per rankas kaip per kraujagysles. Reklama ir mada sprendžia kur jiems tekėti, o ne mes. Šiuolaikiniame pasaulyje mes – darbiniai gyvuliai, sistemos varžteliai ir kol ne suvoksim, kad per mūsų rankas teka sistemai kraujas – svarbiausia jos dalis, tokie ir liksim. Esmė ta, kad kiekvienas gali pasirinkti kur ir kam leisti pinigus. Bet sistema taip sutvarkyta, kad visi juos leidžia ten, kur reikia sistemai. Kitaip tariant sukuriamos tokios sąlygos, kuriose dauguma žmonių elgsis taip, kaip suplanuota, o ne taip kaip norisi jiems. Tiksliau tariant visiems norisi leisti juos ten, kur reikia sistemai. Tam skirtos reklaminės kampanijos, madų judėjimai ir pan.
Suvokus tai mes gaunam pasirinkimą. Pinigai tampa mūsų balsu, kuri galime panaudoti už kažką arba prieš kažką. Galime remti vienus pirkdami iš jų ir balsuoti prieš kitus ignoruodami reklamas ar madų šauksmą. Jei jau parduodame savo gyvenimą – bent jau panaudokime tai, ką už jį gauname sąmoningai ir su nauda.
Sekantis žingsnis atsisakant pinigų būtų visuomenė, kurioje žmonės už savo darbą ne prašo konkrečios sumos, o pirkėjas įvertina darbą pinigų suma. Principas būtų panašus į paplitusį internete “Aukojimą” (Donate) už nemokamą programinę įrangą. Supaprastinkim schemą: pvz. aš gaminu stalus. Pirkėjas įvertina mano darbą ir sumoka tiek, kiek pagal jį yra vertas mano pagamintas stalas. Šiuo atveju aš stengiuosi, kad mano stalas būtų kuo geresnis, nes pinigai tai ne šiaip užmokestis už mano sugaištą laiką, o mano meistriškumo įvertinimas. Pinigai praranda savo neigiamą savybę, dėl kurios išsivysto gobšumas, o atsiranda nauja jų prasmė – tai tarsi “AČIŪ” už mano darbą. Juk ar labai šildo širdį neužtarnautas “ačiū”? O vogti juos iš viso netenka prasmės. Kam žmogui milijonas nepelnytų “ačiū”, pavogtų iš kažko kito, jei už juos vistiek gali gauti lygiai tiek, kiek be jų? Jei už mano stalą mokės nepelnytai daug – man tai bus įžeidimas, nes juk mano darbas tiek nevertas. Kita vertus, jei kas nors nevertina mano darbo – aš tikrai nepirksiu iš jo. Kitaip tariant tokioje visuomenėje žmogus, kuris elgtųsi nesąžiningai, liktų vienišas ir morališkai diskedituotas. Tačiau šita schema reikalauja žmonių sąmoningumo, o išsivysčius jam apie nesąžiningumą aplamai galima pamiršti. Be to tam, kad šita schema veiktų, reiktu pamiršti ir apie visus ekonomikos painumus. Aplamai – iki to laiko sistema turi mirti, arba bent jau mirti siaurame, uždarame žmonių visuomenės rate, kurie pasiekė pakankamą sąmoningumo lygį ir pakankamai dideliame, kad būtų autonomiškas, kitaip tariant, kad visiems jos nariams užtektų to, kas yra gaminama jos ribose.

Kiekvienas žmogus siekia laimės. Šiuolakinio pasaulio utopija yra tame, kad žmogus ieško laimės materialiame pasaulyje. Kai turėsiu [namą, žmoną, mašiną, jachtą, milijoną....] – būsiu laimingas. Žmonės nuoširdžiai tuo tiki, bet kai pasiekia uzsibrėžtą tikslą – atsiranda nauji norai ir siekiai. O laimės nėra. Galbūt būna džiaugsmas, bet ir tai ne toks, apie kokį svajojom siekdami tos svajonės. Ant iliuzinių svajonių apie laimę stovi visa pasaulio ekonomika.
Bet esmė ta, kad daiktai, kuriuos sukaupiam ieškodami laimės girnos akmeniu kabos mums ant kaklo. Nes daiktai turi tą savybę, kad juos reikia TURĖTI – atsiranda baimė juos prarasti, juos reikia prižiūrėti, atsiranda pavydo faktorius. Be to, mes prie jų priprantam. Kas gali isivaizduoti savo gyvenimą be automobilio ar TV? Daugelis daiktų „palengvina“ mums gyvenimą, prie jų priprantam ir nebemokam be jų gyventi. Tai tarsi protezai, kurie palengvindami mums gyvenimą atrofuoja mūsų asmeninius sugebėjimus ir daro mus priklausomais nuo jų. Kas sugebėtu atmintyje padauginti triženklį skaičių, kai šalia kalkuliatorius? O pėsčia nueiti 5 kilometrus, kai garaže mašina?..
Svarbu yra suvokti, kad laimė nepasiekiama daiktų pagalba, atvirksciai – kuo jų daugiau, tuo ją sunkiau rasti.. Juk duonos riekė alkanam kur kas didesnis džiaugsmas, negu eilinis milijonas multimilionieriui. Reikia apsiriboti tik būtiniausiais daiktais ir geriausiai tokiais, kurių negaila prarasti. Tik žmogus neturėdamas ko prarasti gali jaustis laisvas. Tie, kurie turi – yra vergai to, ko bijo netekti.