Pasaulėžiūra

Pasaulėžiūra, formuojama visuomenės, kurioje gyvename, elgesio bei moralės normomis bei patirtimi, kitaip tariant žinių bagažu, kurį sukaupiame per savo gyvenimą. Visa tai tarsi smėlio smiltys nusėda į mūsų vidinį AŠ, kuris pagal savo charakterio formas supresuoja visa tai į pasaulėžiūros akinių stiklus, pro kuriuos žiūrime į supantį mus pasaulį. Deja, dažniausiai nei žaliava būna tinkama, nei mes būname apmokyti pasaulėžiūros akinių gaminimo meno. Todėl į pasaulį dažniausiai žvelgiame pro iškreiptus pasauležiūros akinius. Ir gerai dar, jei pasauležiūra yra formuojama mumis. Dažniausiai „gaminimo patentą“ pasigobia politiniai judejimai, religiniai kultai arba įbruka masmedija.
O isivaizduokim dabar, kad pusiau aklųjų visuomenė auklėja savo vaikus pagal savo taisykles,vos tik gimus įbrukant jiems savo klaidas. Ir taip iš kartos i kartą.
Ką daryti? Visu pirma sustoti ir apsidairyti. Aklas pasikliauja klausa ir jutimu. Mes galim pasikliautiti nuojauta ir intuicija. Ar ten,kur bėga banda yra tinkamas kelias? Ar tai,ką žinome susideda i vientisą pasaulį? Imkime faktų puzzle ir bandykim iš jų sudėlioti visumą. Jei kažkas nedera,net jei tai visų pripažinta tiesa-prisiminkim,kiek tokių tiesų buvo laikui bėgant paneigta. Negalima pasikliauti nei viena dogma ar konstanta! Juk pasaulis kažkada „buvo“ plokščias…
Prisiminti reikia dar, kad pasaulis, tas gyvas,ne mūsų pagamintas yra tobulas savo paprastumu. Visi gamtos komponentai dera vienas prie kito kaip mozaika. Tokią pasaulėžiūrą privalome susiformuoti, kad kiekvienas faktas derėtu prie kito. Sudarius tvirtą pagrindą vis paprasčiau bus atskirti tiesą nuo melo.

Tikslas

Kiekvienas žmogus turi gyvenimo tikslą. Svajonę, kurios siekia,dėl kurios dirba ir gyvena. Vieni sąmoningai siekia savo svajonių, kiti tai daro instinktyviai. Vieniems tai milijonas, dėmesys mylimo žmogaus ar karjeros pasiekimai. Kitiems – santaika šeimoje, Dievo garbinimas, ar tiesiog alaus bokalas vakare po darbo prie televizoriaus. Svajones vienija tik tai, jog pasiekus jas mes randam kitas,vardan kurių toliau gyvensim. Ir dažnai galutinis tikslas, kurio taip ilgai siekiame nesuteikia tiek džiaugsmo, kiek įsivaizdavome svajonėse. Bet nesvajoti žmonės negali. Vietoj jų širdyje užgims neviltis, nusivylimas ir depresija.
Mažai žmonių susimąsto vardan ko gyvena. O dar mažiau – ar iš tikrųjų verta gyventi vardan to, dėl ko dirba ir svajoja, ir vardan ko būtų verta. Ar verta puse gyvenimo praleisti darbe, kad kitą pusę praleisti parduotuvėse, prie TV ar tiesiog pramiegoti?…
Yra dar vienas bruožas, svarbiausias, kuris vienija svajones. Visi mes,siekdami savo tikslų įsivaizduojame,kokie būsim laimingi pasiekę jų, o pasiekus džiaugsmas būna kur kas trumpesnis ir mažesnis, negu musu svajonėse. Taigi, visi mes svajojame tiesiog apie Laimę. Tiesiog priemones pasiekti ją skirtingos. Nes galima išmokti užsidirbti milijoną. Ar pasiekti aukštumas karjeroje.. Bet niekas neišmokys būti laimingu. Laimė negali būti pasiekta pinigais. Kitaip milijonieriai nesižudytų.. Laimė nebūtinai gimsta Meilėje, kitaip nebūtu tiek sudužusių širdžių…
Iš tikrųjų vienareikšmiško atsakymo nėra. Laimė gyvena mumyse. Laimingas gali būti ir turtuolis aukso dvare ir varguolis lūšnoje. Yra tik viena sąlyga. Tereikia būti „susitaikusiam“ su savimi ir savo aplinka. Kitaip tariant pasiekus vidinę harmoniją tiek su savimi, tiek su aplinka atsiranda laimės pojūtis. Aukščiausią tos laimės išraiška dar yra vadinama Nirvana.
Tai,kad nirvaną pasiekia išrinktieji yra mitas. Žmogui yra suteikti visi „įrankiai“ laimei pasiekti. Sąžinė, kuri nustato vidinį elgesio kodeksą. Nuojauta (intuicija) ,kuri yra aukštesnė intelekto išraiška, kuri leidžia neanalizuojant faktų sužinoti „rezultatą“. Kūrybingumas (creativity) suteikia mums galimybe ne dirbti, o kurti, kitaip tariant ne kankintis o realizuoti savo potencialus. Žodžiu visa tai, ką šiuolaikiniame pasaulyje stengiamės pakeisti logika ir taisyklėmis.

Pinigai

Kaip jau minėjau, pinigai – tai savivertė mūsų pastangų, darbo ir sugaišto laiko. Kitaip tariant mes savo gyvenimą palaipsniui paverčiame pinigais, kurie iš esmės yra iliuzija. Žmonės net neabejoja, jog be pinigų neįmanoma apsieiti. Nes kaip kitaip nuspręsti kam atiteks meterialinės gerovės, kurias mes gaminame, už jas gaudami pinigus? Šiuolaikiniam žmogui šitas tikrai nėra įmanoma, bet ne dėl to, kad tas yra utopija. Pasikeitus žmonių pasaulėžiūrai ir išvysčius sąmoningumą žmogus sugebės apsieiti be tų moralinių ramsčių – pinigų.
Tačiau dabar, kol šitas dar nėra įmanoma galima panaudoti pinigų jėgą prieš pačią sistemą, kuri juos išrado. Tai pirmas žingsnis jų atsisakyti. Visų pirma reikia suvokti, kad pinigai – tai jėga. Tai ne galimybė kažką nusipirkti, galimybė kažko pasiekti, o jėga, kurios pagalba galima keisti pasaulį. Nes mūsų parduotų gyvenimų produktas yra sistemos varomoji jėga. Ji teka per mūsų pinigines, per rankas kaip per kraujagysles. Reklama ir mada sprendžia kur jiems tekėti, o ne mes. Šiuolaikiniame pasaulyje mes – darbiniai gyvuliai, sistemos varžteliai ir kol ne suvoksim, kad per mūsų rankas teka sistemai kraujas – svarbiausia jos dalis, tokie ir liksim. Esmė ta, kad kiekvienas gali pasirinkti kur ir kam leisti pinigus. Bet sistema taip sutvarkyta, kad visi juos leidžia ten, kur reikia sistemai. Kitaip tariant sukuriamos tokios sąlygos, kuriose dauguma žmonių elgsis taip, kaip suplanuota, o ne taip kaip norisi jiems. Tiksliau tariant visiems norisi leisti juos ten, kur reikia sistemai. Tam skirtos reklaminės kampanijos, madų judėjimai ir pan.
Suvokus tai mes gaunam pasirinkimą. Pinigai tampa mūsų balsu, kuri galime panaudoti už kažką arba prieš kažką. Galime remti vienus pirkdami iš jų ir balsuoti prieš kitus ignoruodami reklamas ar madų šauksmą. Jei jau parduodame savo gyvenimą – bent jau panaudokime tai, ką už jį gauname sąmoningai ir su nauda.
Sekantis žingsnis atsisakant pinigų būtų visuomenė, kurioje žmonės už savo darbą ne prašo konkrečios sumos, o pirkėjas įvertina darbą pinigų suma. Principas būtų panašus į paplitusį internete “Aukojimą” (Donate) už nemokamą programinę įrangą. Supaprastinkim schemą: pvz. aš gaminu stalus. Pirkėjas įvertina mano darbą ir sumoka tiek, kiek pagal jį yra vertas mano pagamintas stalas. Šiuo atveju aš stengiuosi, kad mano stalas būtų kuo geresnis, nes pinigai tai ne šiaip užmokestis už mano sugaištą laiką, o mano meistriškumo įvertinimas. Pinigai praranda savo neigiamą savybę, dėl kurios išsivysto gobšumas, o atsiranda nauja jų prasmė – tai tarsi “AČIŪ” už mano darbą. Juk ar labai šildo širdį neužtarnautas “ačiū”? O vogti juos iš viso netenka prasmės. Kam žmogui milijonas nepelnytų “ačiū”, pavogtų iš kažko kito, jei už juos vistiek gali gauti lygiai tiek, kiek be jų? Jei už mano stalą mokės nepelnytai daug – man tai bus įžeidimas, nes juk mano darbas tiek nevertas. Kita vertus, jei kas nors nevertina mano darbo – aš tikrai nepirksiu iš jo. Kitaip tariant tokioje visuomenėje žmogus, kuris elgtųsi nesąžiningai, liktų vienišas ir morališkai diskedituotas. Tačiau šita schema reikalauja žmonių sąmoningumo, o išsivysčius jam apie nesąžiningumą aplamai galima pamiršti. Be to tam, kad šita schema veiktų, reiktu pamiršti ir apie visus ekonomikos painumus. Aplamai – iki to laiko sistema turi mirti, arba bent jau mirti siaurame, uždarame žmonių visuomenės rate, kurie pasiekė pakankamą sąmoningumo lygį ir pakankamai dideliame, kad būtų autonomiškas, kitaip tariant, kad visiems jos nariams užtektų to, kas yra gaminama jos ribose.

Materialinė vergija

Kiekvienas žmogus siekia laimės. Šiuolakinio pasaulio utopija yra tame, kad žmogus ieško laimės materialiame pasaulyje. Kai turėsiu [namą, žmoną, mašiną, jachtą, milijoną....] – būsiu laimingas. Žmonės nuoširdžiai tuo tiki, bet kai pasiekia uzsibrėžtą tikslą – atsiranda nauji norai ir siekiai. O laimės nėra. Galbūt būna džiaugsmas, bet ir tai ne toks, apie kokį svajojom siekdami tos svajonės. Ant iliuzinių svajonių apie laimę stovi visa pasaulio ekonomika.
Bet esmė ta, kad daiktai, kuriuos sukaupiam ieškodami laimės girnos akmeniu kabos mums ant kaklo. Nes daiktai turi tą savybę, kad juos reikia TURĖTI – atsiranda baimė juos prarasti, juos reikia prižiūrėti, atsiranda pavydo faktorius. Be to, mes prie jų priprantam. Kas gali isivaizduoti savo gyvenimą be automobilio ar TV? Daugelis daiktų „palengvina“ mums gyvenimą, prie jų priprantam ir nebemokam be jų gyventi. Tai tarsi protezai, kurie palengvindami mums gyvenimą atrofuoja mūsų asmeninius sugebėjimus ir daro mus priklausomais nuo jų. Kas sugebėtu atmintyje padauginti triženklį skaičių, kai šalia kalkuliatorius? O pėsčia nueiti 5 kilometrus, kai garaže mašina?..
Svarbu yra suvokti, kad laimė nepasiekiama daiktų pagalba, atvirksciai – kuo jų daugiau, tuo ją sunkiau rasti.. Juk duonos riekė alkanam kur kas didesnis džiaugsmas, negu eilinis milijonas multimilionieriui. Reikia apsiriboti tik būtiniausiais daiktais ir geriausiai tokiais, kurių negaila prarasti. Tik žmogus neturėdamas ko prarasti gali jaustis laisvas. Tie, kurie turi – yra vergai to, ko bijo netekti.

Geris ir blogis

Kas yra gėris? Daryti taip, kaip reikia ir nedaryti to, ko negalima?.. Taisyklės apsprendžia pasaulio tvarką. Iš pradžių tėvų, vėliau mokytojų, vėliau – įstatymo ar religijos.. Tos tasyklės, kurias priimam kaip konstantą, nesusimąstydami KODĖL?

Į mano klausimus mokymo įstaigose išgirsdavau „taip reikia“ arba argumentai rėmėsi į pripažintų mokslo žmonių nuomones, tyrimus.. Tyrimus, kuriuose savo ruožtu rėmėsi.. Ramstis remia ramstį.

Bet ne tame esmė. Esmė yra, kad mąstyti mokame tik remdamiesi į ramsčius. Ar gali kas atsakyti kas yra gėris ir blogis nesirendamas nei į vieną mokslinį traktatą ar religines dogmas?

Disharmonijos priežasits

Manau viskas prasidėjo nuo išpuikimo. Atsirado asmuo, manantis esąs viršesnis už kitus. Veliau atėjo noras valdyti. Jis pirmas suprato: „skaldyk ir valdyk“. Jis žinojo minties jėgą ir žinojo, kad tik mintis gali kurti ir gali griauti. Pasaulyje, kurį valdo harmonija, sugriauti ją galima tik pakeitus jos supratimą. Taip atsirado dualizmo filosofija, skirstanti pasaulį į balta ir juoda, gėrį ir blogį. Ir „pusiausvyra“ tarp gėrio ir blogio buvo pervadinta „harmonija“. Taip atsirado priešprieša, gimdanti nesutarimus. Juk gamoje nėra nei gėrio, nei blogio. Juk tai kad vilkas sudrasko zuikį nėra blogai, o tai kad vieni gyvunai padėda išgyventi kitiems – gerai. VISKAS yra harmoninga. Ir šviesa spindi tik savo aplinkoj – juk naktį mėnulis spindi ryškiausiai, o diena jo net nesimato…

Tačiau dualinis pasaulio supratimas supaprastino ir „subukino“ pasaulio supratimą. Jei aš esu baltaodis – mano priešprieša yra juodaodis. Jei aš – gerai, jis tada blogai… O iš tikrųju nėra nei gerai, nei blogai… Yra tik harmonija ir jos nesuvokimas. Juk jei mąstome kitaip, sakome „tu esi neteisus – tu mąstai blogai“. NE BLOGAI, o KITAIP. Nera absoliučios šviesos kaip nėra absoliučios tamsos – yra jos suvokimas. Kai liausimes matyti priešpriešą o pastebėsim harmoniją – vėl tapsim laisvi.

Mokyklos

Kiek mes išnaudojam žinių, gautų mokykloje, universitete?.. 12 metų už mokyklos suolų, dar 4-6 už univero… Geriausių gyvenimo metų! Ten išmokstam sedėti ramiai (net jei nesinori), klausytis atydžiai (net jei neįdomu) ir vykdyti nurodymus (net jei nesuprantam kam to reikia). Dar išmokstam įsiminti tai, kas sakoma ir atkartoti (dažniausiai nesuprasdami to ir nežinodami kaip tą pritaikyti).

Jei turėčiau savo vergų – jų vaikus auklėčiau panašiai… 20 metų disciplinos + smegenų plovimo kad visa tai jų labui. Rezultate – karta, kuri vykdo įsakymus, neįsimastydama į juos.

Tik va kas būtų, jei pats būčiau baigęs tokią mokymo įstaigą? Demokratija juk tuo nepakartojama, kad „karaliai“ iš „vergų“ išrenkami.

O svarbiausia… iš kur žmonės mokosi mylėti? Iš tevų, senelių? O gal visgi iš muilo operų, popso muzikos ir popso „kultūros“?… Ko gali išmokyti „žvaigždės“, kurios be fonogramos sudainuoti negali?

Veidrodinis pasaulis

Kai žodžiai praranda savo pradinę reikšmę – pasikeičia suvokimas to, ką tas žodis reiškė. O kai pasikeičia suvokimas dugumos gyvybiškai svarbių žmonėms žodžių reikšmės – mes pradėdame gyventi iškreiptų veidrodžių pasaulyje…

Laisvė – kai niekas tau nestovi su automatu už nugaros, bet esi priverstas dienų dienas dirbti už valgį bei daiktus, kurių iš esmės tau nereikia…

Gėris – Laikytis moralinių, etinių ir teisinių normų. Ne sąžinės balso, nes jis dažnai nesutampa su tomis visuomenės aprobuotomis normomis. Ir sąžinė nenaudojama atrofuojasi… Todėl žmonės kaip laukiniai žvėrys aptverti įstatymo grotomis. Ir vargas mums, jei vieną dieną sistema subyrės…

Blogis – Laužyti nustatytas normas, įstatimus. Nesvarbu, kur ritasi pasaulis besilaikant įstatimų ir gyvenant pagal nustatytas taisykles. Jei esi prieš visus – esi priešas.

Meilė – tada, kai tau gera. Kai tavim rūpinasi, kai tave saugo. Kai gauni dovanas.. Kai gauni. Duoti turi partneris, jei iš tikrųjų myli. Tik problema tame, kad jis irgi taip galvoja…

Tęsti sąrašą?…

Galimybės

Beribės galimybės negarantuoja puikiausių rezultatų. Visapusiškai talentingi žmonės labai retai išnaudoja savo potencialą – dažniausiai blaškosi pasrinikimų kryžkeliuose.

Internetas – bedugnis žinių šaltinis. Keista net, kad turėdami viso pasaulio žinias mes pasirenkam tuščiai plepėti valandų valandas…

Parduoti metai

Pasilikti kelias valandas per dieną stebėti dangų, pajusti vėją.. Vergas savo reikalų ir poreikių. Pats sau prižiūrėtojas ir kalinys.

Galbūt reiktų kada suskaičiuoti, kiek valandų iš gyvenimo pardaviau?.. Ir suskaičiuoti už kiek. Galbūt tada sužinosiu tikrąją savo vertę?