Kaip jau minėjau, pinigai – tai savivertė mūsų pastangų, darbo ir sugaišto laiko. Kitaip tariant mes savo gyvenimą palaipsniui paverčiame pinigais, kurie iš esmės yra iliuzija. Žmonės net neabejoja, jog be pinigų neįmanoma apsieiti. Nes kaip kitaip nuspręsti kam atiteks meterialinės gerovės, kurias mes gaminame, už jas gaudami pinigus? Šiuolaikiniam žmogui šitas tikrai nėra įmanoma, bet ne dėl to, kad tas yra utopija. Pasikeitus žmonių pasaulėžiūrai ir išvysčius sąmoningumą žmogus sugebės apsieiti be tų moralinių ramsčių – pinigų.
Tačiau dabar, kol šitas dar nėra įmanoma galima panaudoti pinigų jėgą prieš pačią sistemą, kuri juos išrado. Tai pirmas žingsnis jų atsisakyti. Visų pirma reikia suvokti, kad pinigai – tai jėga. Tai ne galimybė kažką nusipirkti, galimybė kažko pasiekti, o jėga, kurios pagalba galima keisti pasaulį. Nes mūsų parduotų gyvenimų produktas yra sistemos varomoji jėga. Ji teka per mūsų pinigines, per rankas kaip per kraujagysles. Reklama ir mada sprendžia kur jiems tekėti, o ne mes. Šiuolaikiniame pasaulyje mes – darbiniai gyvuliai, sistemos varžteliai ir kol ne suvoksim, kad per mūsų rankas teka sistemai kraujas – svarbiausia jos dalis, tokie ir liksim. Esmė ta, kad kiekvienas gali pasirinkti kur ir kam leisti pinigus. Bet sistema taip sutvarkyta, kad visi juos leidžia ten, kur reikia sistemai. Kitaip tariant sukuriamos tokios sąlygos, kuriose dauguma žmonių elgsis taip, kaip suplanuota, o ne taip kaip norisi jiems. Tiksliau tariant visiems norisi leisti juos ten, kur reikia sistemai. Tam skirtos reklaminės kampanijos, madų judėjimai ir pan.
Suvokus tai mes gaunam pasirinkimą. Pinigai tampa mūsų balsu, kuri galime panaudoti už kažką arba prieš kažką. Galime remti vienus pirkdami iš jų ir balsuoti prieš kitus ignoruodami reklamas ar madų šauksmą. Jei jau parduodame savo gyvenimą – bent jau panaudokime tai, ką už jį gauname sąmoningai ir su nauda.
Sekantis žingsnis atsisakant pinigų būtų visuomenė, kurioje žmonės už savo darbą ne prašo konkrečios sumos, o pirkėjas įvertina darbą pinigų suma. Principas būtų panašus į paplitusį internete “Aukojimą” (Donate) už nemokamą programinę įrangą. Supaprastinkim schemą: pvz. aš gaminu stalus. Pirkėjas įvertina mano darbą ir sumoka tiek, kiek pagal jį yra vertas mano pagamintas stalas. Šiuo atveju aš stengiuosi, kad mano stalas būtų kuo geresnis, nes pinigai tai ne šiaip užmokestis už mano sugaištą laiką, o mano meistriškumo įvertinimas. Pinigai praranda savo neigiamą savybę, dėl kurios išsivysto gobšumas, o atsiranda nauja jų prasmė – tai tarsi “AČIŪ” už mano darbą. Juk ar labai šildo širdį neužtarnautas “ačiū”? O vogti juos iš viso netenka prasmės. Kam žmogui milijonas nepelnytų “ačiū”, pavogtų iš kažko kito, jei už juos vistiek gali gauti lygiai tiek, kiek be jų? Jei už mano stalą mokės nepelnytai daug – man tai bus įžeidimas, nes juk mano darbas tiek nevertas. Kita vertus, jei kas nors nevertina mano darbo – aš tikrai nepirksiu iš jo. Kitaip tariant tokioje visuomenėje žmogus, kuris elgtųsi nesąžiningai, liktų vienišas ir morališkai diskedituotas. Tačiau šita schema reikalauja žmonių sąmoningumo, o išsivysčius jam apie nesąžiningumą aplamai galima pamiršti. Be to tam, kad šita schema veiktų, reiktu pamiršti ir apie visus ekonomikos painumus. Aplamai – iki to laiko sistema turi mirti, arba bent jau mirti siaurame, uždarame žmonių visuomenės rate, kurie pasiekė pakankamą sąmoningumo lygį ir pakankamai dideliame, kad būtų autonomiškas, kitaip tariant, kad visiems jos nariams užtektų to, kas yra gaminama jos ribose.
